Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Politologija>Klasikinis liberalizmas
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Klasikinis liberalizmas

  
 
 
123456789101112131415161718192021
Aprašymas

Įvadas. Liberalizmo užuomazgos. Liberalizmo esmė. Žymiausi liberalizmo atstovai. Klasikinio liberalizmo gimimas. Klasikinio liberalizmo įsitvirtinimas. Pagrindinės vertybės. Klasikinio liberalizmo pagrindiniai teiginiai. Liberalioji epocha. Išvados. Išnašos.

Ištrauka

Nors istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje, šie elementai sudaro greičiau liberalizmo priešistorę negu Naujųjų liberalaus judėjimo kryptį. Kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija, liberalizmas nėra senesnis už XVII a. Tiesą sakant, pažyminys "liberalus" pirmą kartą buvo pavartotas apibūdinant tam tikrą politinį judėjimą tik XIX a., kai 1812m. jį sau pritaikė vadinamų "Liberales" partija Ispanijoje. Iki 1812 m. klasikinio liberalizmo idėjų sistema kūrėsi visų pirma škotų Švietimo laikotarpiu, kai Adamas Smithas kalbėjo apie " liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą", tačiau terminas "liberalus" buvo vartojamas kaip liberalumo – klasikinės žmoniškumo dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys. Tad , norint tiksliai suprasti liberalizmą, būtina atsižvelgti į jo istoriškumą, jo ištakas konkrečioje kultūrinėje ir politinėje dirvoje ir jo pagrindą europietiško individualizmo kontekste. Nors liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo jo modernybę ir kartu išskiria jį iš kitų Naujųjų laikų intelektualinių tradicijų bei su jomis susijusių politinių judėjimų. Visi šie bruožai suprantami tik istorinėje perspektyvoje, kurią žymi kelios Naujųjų laikų krizės – feodalinės santvarkos Europoje irimas XVI ir XVII amžiais, įvykiai, susiję su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijomis XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje, demokratinių ir socialistinių masinių judėjimų atsiradimas XIX a. antrojoje pusėje ir liberalios visuomenės traukimasis įsigalint totalitarinėms valdžioms mūsų laikais. Taigi liberalios žmogaus ir visuomenės sampratos, atsiradusios XVII a. Anglijoje, skiriamieji bruožai keitėsi ir modifikavosi, tačiau nepasikeitė neatpažįstamai, kai individualistinės visuomenės, davusios pradžią liberalioms idėjoms, patyrė daug naujų ir įvairių išmėginimų.
Visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata. Ji yra individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas; ji yra egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą; ji yra individualistinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms formoms; ji yra melioristinė teigdama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę. Kaip tik ši žmogaus ir visuomenės samprata suteikia liberalizmui tą aiškų tapatumą, kuris išlieka nepaisant didžiulės vidinės jo įvairovės ir sudėtingumo. Žinoma, ši liberali samprata turi keletą skirtingų ir net prieštaringų šaltinių Europos kultūroje ir skleidėsi įvairiais konkrečiais istoriniais pavidalais. Liberalioji tradicija ieškojo savo pagrindimo ir pateisinimo labai skirtingose filosofijose. Kaip ir kiekviena pažiūrų srovė, liberalizmas įgavo įvairių atspalvių priklausomai nuo įvairių nacionalinių kultūrų, kuriose jis rado dirvą.( Sabine G.H., Thorson T.L. Politinių teorijų istorija.)
Kad ir kokia marga istorine įvairove liberalizmas atsiskleidžia tyrinėtojui, vis dėlto būtų klaidinga manyti, jog šios liberalizmo įvairovės negalima būtų suprasti kaip variacijų keliomis būdingomis temomis. Liberalizmas yra viena tradicija, o ne dvi ar daugiau tradicijų ir ne difuzinis idėjų sindromas kaip tik dėl minėtų keturių elementų, sudarančių liberalią žmogaus ir visuomenės koncepciją. Nepaisant istorinės įvairovės, liberalizmas išlieka veikiau kaip visuminė pasaulėžiūra, kurios svarbiausi komponentai nėra sunkiai identifikuojami, o ne kaip vien palaida judėjimų ir pažiūrų, susietų tik bendros kilmės panašumais, asociacija. Liberalizmo, kaip vientisos tradicijos, pobūdis, jo, kaip pastovios, nors ir kintančios, žmogaus ir visuomenės sampratos, tapatumas išlieka nepaisant to, jog jis patyrė didžiulį lūžį. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-12-18
DalykasPolitologijos kursinis darbas
KategorijaPolitologija
TipasKursiniai darbai
Apimtis19 puslapių 
Literatūros šaltiniai6
Dydis43.38 KB
AutoriusEdita
Viso autoriaus darbų9 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasDoc. Dr. V. Senkus
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
FakultetasIstorijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Klasikinis liberalizmas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 19 puslapių 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Doc. Dr. V. Senkus
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą