Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Politologija>Viešoji politika (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Viešoji politika (2)

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Įvadas į dalyką. Viešosios politikos sąvokos ir struktūra. Viešosios politikos elementai. Viešosios politikos formos. Politikos prioritetai. Politinis procesas: sąvokų vartosena. Sprendimų priėmimas: politinio proceso etapai.

Ištrauka

Viešosios politikos sąvokos ir struktūra

Viešoji politika dažniausiai apibūdinama kaip valstybės valios išraiška, valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Kitais žodžiais tariant, terminas viešoji politika dažniausiai vartojamas apibūdinant valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir igyvendinimą politikos procese.
Viešoji politika – tai valstybinės valdžios institucijų ir tarnybų autoritetiniai veiksmai, kuriais priimami nacionalinių arba bendrųjų kolektyvinių problemų sprendimai, užtikrinantys jų įgyvendinimą.
Kitaip sakant ,viešoji politika yra tai, ką vyriausybė nutaria daryti ir ko nedaryti.
Instituciniu požiūriu viešoji politika apima įstatymų ir kitų teisės aktų leidimą, vykdomosios valdžios dekretų ir administracinių potvarkių priėmimą, jų įgyvendinimą ir vykdymo kontrolę.

Galima rasti labai daug įvairių viešosios politikos apibūdinimų.Taigi įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus apibrėžimus.Vienu požiūriu,viešoji politika laikoma valstybinių institucijų santykiais, kitu-valdžios pasirinkimą ką nors daryti ar kam nors priešintis.Sutinkame ir tokį apibūdinimą-viešoji politika tai strateginiai veiksmai ir sprendimai,tam tikrų tikslų ir uždavinių įgyvendinimas.

Ši sudėtinė sąvoka viešoji politika nėra nauja, nors oficialiai ji pradėta vartoti tik XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, kada viešosios politikos funkcijos, metodai ir procedūros buvo pripažintos daugelyje šalių, o pati viešoji politika kaip veiklos struktūra tapo gana savarankiška. Senųjų laikų mąstytojai politinės filosofijos traktatuose dažniausiai išskirdavo valdžios vykdomą politiką, ją formuojančias jėgas ir jų poveikį visuomenės raidai. Aristotelis politikos terminą – politea – tapatino su piliečiais ir miesto-valstybės valdymo struktūra bei funkcijomis. Kai kurie šių laikų autoriai, analizuodami viešosios politikos turinį, akcentuoja viešosios valdžios pagrindus – moralumą, sugebėjimus, išsilavinimą, motyvus ir panašiai.
Viešosios politikos terminas į šiuolaikines kalbas atėjo iš senosios graikų kalbos.Taigi ši sąvoka turi ilgą ir turtingą praeitį.
Nagrinėjant viešąją politiką,dėmesys daugiausiai sutelkiamas ne į viešąją politiką,bet į valdžios ir valdymo institucijas,politinę elgseną ir procesus.
Taip pat ji suprantama,kaip valdžios pastangos reguliuoti visuomenėje kylančius konfliktus tarp interesų grupių,skirstyti materealias ir simbolines vertybes bei paslaugas.

Kai kurie autoriai viešąją politiką skirsto į pozityvią ir negatyvią.Negatyvioji jos forma pasireiškia tada, kai valdžios institucijos yra nepakankamai aktyvios ir būtiniems politiniams sprendimams neužtenka reguliavimo taisyklių, nutarimų ar aktų.Pozityvi viešoji politika remiasi teisekūra, įstatymų autoritetu.Tada viešosios institucijos turi autoritetą, verčiantį piliečius ir organizacijas tinkamai elgtis ir veikti, tam naudojant įstatymų galią ir netgi prievartos priemones. Tokiu būdu viešoji politika gali reguliuoti valdžios struktūrų elgseną, siekiant įgyvendinti valstybės valią, priimtus sprendimus.


Viešoji politika privalo turėti strateginę, pagrindinę veiklos kryptį. Tačiau modernioje
visuomenėje viešosios politikos būsena yra nuolat besikeičianti ir kartais galimi atsitiktiniai ar netikėti jos pokyčiai. Kintanti politinė aplinka reikalauja lanksčių politinės strategijos igyvendinimo formų ir metodų ivairovės.

Viešoji politika gali būti ivairiai klasifikuojama: pagal tikslus, vykdymo formas ir kitus požymius. Kai kurie autoriai politiką skirsto į savarankišką ir procedurinę. Savarankiška viešoji politika – tai valstybės institucijų veikla, kai tos institucijos gali savarankiškai atlikti su politikos igyvendinimu susijusias funkcijas, pavyzdžiui, tiesiogiai paskirstyti lėšas interesų grupėms, nustatyti kainas ir kt. Procedūrinei politikai priskiriami daugiau organizaciniai viešosios politikos dalykai, tokie kaip atsakomybės paskirstymas, politikos taisyklių ir normų parengimas ir jų laikymasis. Pagal įtakos visuomenei lygmeni išskiriamos paskirstymo, reguliavimo, susireguliavimo bei perskirstymo politikos rūšys. Paskirstymo politikos esmę sudaro paslaugų ir paramos įvairioms grupėms išdėstymas, skirstant viešuosius fondus. Reguliavimo politika suprantama kaip tam tikri apribojimai, limitai, taisyklės individų ar jų grupių elgsenai. Susireguliavimo politika yra panaši į reguliavimo politiką tuo, kad ji taip pat draudžia ir reguliuoja kai kuriuos procesus. Priešingai nei reguliavimo politika, susireguliavimo politika yra pačių reguliuojamų grupių remiama. Perskirstymo politiką sudaro valdžios parengtos priemonės, padedančios pakeisti pajamų, laisvių, vertybių išdėstymą tarp visuomenės grupių. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-18
DalykasPolitologijos kursinis darbas
KategorijaPolitologija
TipasKursiniai darbai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis24.8 KB
Autoriuswilmacepait
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas4
Mokytojas/Dėstytojasdėst.V.Dumbliauskas
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Viesoji politika (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 9 puslapiai 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 4 Klasė/kursas
  • dėst.V.Dumbliauskas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą